(2) not strong enough

Tiesą sakant trukau 10 minučių. Skaičiau įvarius ff ir panašiai tai tiesiog užsinorėjau ką nors pabandyti. Jeigu perskaitėt tai jus myliu, jei pakomentuosit tai iš vis GARBINU. god bless.

1DALIS

-Šypsokis ir džiaukis. Gyvenimas nuostabus, mieloji,-mama pataršė man plaukus ir plačiai besišypsodama išėjo iš mano.. kambario.. nešina dėžėmis. –O taip. Kur gi ne,-pavarčiau akis ir palydėjau mamą žvilgsniu, ji tokia nuostabi, daug gražesnė už mane. Turbūt būsiu atsigimusi į tėtį. Buka nosis, storos šlaunys, veido oda.. aš be žodžių. Bet tai dar ne didžiausia bėda. Dabar juk yra visokių plastinių operacijų ir panašiai. Tai galima labai greitai ištaisyti. O va dabartinės didžiausios mano bėdos ištaisyti neįmanoma. Mes persikraustėm. Mano tėtis dirba žurnalisto darbą, mano mama rašytoja ir todėl kalba visomis tomis gražiomis ir nušlifuotomis frazėmis kurios verčia mane vemti. Taigi grįžtant prie tėčio. Jis žurnalistas. Neseniai gavo pasiūlymą iš savo boso, keliauti į kitą miestą, kitoje šalies dalyje. Visai kitoje. Visi mano draugai, mokytojai su kuriais be galo nuostabiai sutariau, vaikinas. O taip. Tuoj verksiu. Pirmoji savaitė čia, sėdžiu savo naujajame kambaryje kuris mane pykina. Ne, jis nuostabus. Daug išvaizdesnis už mano senąjį, čia yra balkonas, didelis langas, gyvenu antrame aukšte tad atsiveria nuostabus vaizdas į mišką, už miško, paėjus porą kilometrų paplūdimys. Mama spėjo man viską papasakoti važiuojant mašina. Bet jis nėra mano kambarys.. Jis lyg kokio svetimo žmogaus, nejaukus. Kad ir kaip mama stengėsi, bet nebeliko nė vienos nuotraukos. Mano ir Džo. Nė vienos. Pasiilgau jo. Kad ir kaip stengiausi apie jį negalvoti, jis niekaip nėjo man iš galvos. Tuoj vasaros sezonas. Reikės susirasti veiklos. Be kompiuterio ir telefono. Šiuo metu jis man nereikalingas, nes ištryniau visus numerius išskyrus mamos, tėčio ir... –Maaaam, nesąžininga. Čia daug gražiau. Ir balkonas yra. Čia gal už tuos visus darbelius kurių prikrėčiau mokykloj? Bet juk pati sakei, nauja pradžia, pradedam viską iš naujo ir pamirštam viską kas nutiko,-o taip. Mano mylimasis broliukas. Jam gerai, neatrodo, kad jaustųsi ką nors praradęs kai atsikraustė. Ką tik buvo išsiskyręs su mergina, tad jam čia lyg ir į gerą. Nauja pradžia. Visiems taip tinka, tik ne man. Laukiau kol jis išsinešdins iš mano kambario apžiūrėjęs absoliučiai viską. Staiga jis tyliai man švilptelėjo. Pastebėjau, kad jau nemažą laiką tiesiog tuščiu žvilgsniu spoksojau per langą. –Kadangi pas tave balkonas yra, o pas mane ne tai vakarais laikyk atidarytas balkono duris, dažnai pro čia pradinginėsiu. Taip nebūtų, jei ne tos lėlytės kurias matėm atvažiuojant. Kuri nors bus mano. Pamatysi.
–Maikai. DINK,-žudančiu žvilgsniu pažiūrėjau į jį, o jis tik pasivaipė. –Uoooj, kažkas ne ta koja iš lovos išlipo,-pavartė akis, bet vis dėl to išsinešdino. Ta mažytė frazė. Tie visiškai nieko nereiškiantys žodžiai mane galutinai pribaigė. Griuvau į lovą, įsikniaubiau į pagalvę ir verkiau. Svetimoje lovoje. Dar šį rytą gulėjau savo lovoje. Išlipau iš jos. Ta koja. Dar prieš savaitę nieko nežinojau apie tai, kad išsikraustome, dar prieš savaitę gerėjausi aksominėmis Džo akimis. Visą tą laiką galvojau apie jį. Kol galiausiai su visais drabužiais, išburkusiomis akimis, varvančia nosimi ir sutaršytais plaukais užmigau. O taip, atrodau nuostabiai. Dar pagalvoju iki tol kol nugrimztu į ramų, visą marinantį miegą.

wow... man patikti :}

turiu aš šitos istorijos berods 23 dalis parašiusi.. jeigu norės kas galėsiu antrą ikelt ;D**

aš norėsiu :D*

2DALIS

Nuostabu. Saulutė čiulba, paukšteliai šviečia. Visai neprimena mano lietingo ir darganoto krašto. Čia per daug šviesu, nuo nieko nepasislėpsi. O kaip tik to man dabar ir reikia. Mokykla. Niekaip neapsiprantu su ta mintimi, kad dar net nespėjusi išsikraustyti visų daiktų turiu eiti į tą nelemtą daiktą. Daiktas. Turbūt tai pats tinkamiausias vardas mokyklai. Išeinu į balkoną atsikvėpti ir leidžiu vėjui išpūsti visas mintis iš galvos. Užsimerkiu ir tvirtai įsikimbu į turėklus. Mąstau apie tai kaip čia viskas bus. Kas čia bus. Ar mane čia kas nors mėgs? Turbūt niekam nepatiksiu, visi čia tokie įdegę, tobulais kūnais. Vienintelis pliusas tas, kad iš manęs nebloga sportininkė. Puikiai žaidžiu tinklinį. O taip. Tinklinis mano talentas. Kad ir kaip tai juokingai beskambėtų. Tada vėl pradedu apie jį galvoti. Neatsisveikinau, netgi nepranešiau. Nebeturiu jo numerio – praneščiau. Ašara nusirita mano veidu tačiau greitai ją pagaunu piršto galiuku. Ne, mieloji, tik ne šiandien. Jau ir taip pakankamai blogai atrodau, šito man visai nereikia. Stoviu po pižama ir šlepetėmis, pasistiebiu ant pirštų galiukų, ištiesiu rankas lyg per Titaniką ir įkvėpiu gryno oro. Kaip mat viskas pagerėja. Iš dalies. –Ei, nebijai nukristi?-susvyruoju, greitai čiumpu už turėklo ir nusileidžiu ant kulnų. Giliai įkvepiu. Tas balsas. Jis tikrai nebuvo nei tėčio, nei Maiko. Atsimerkiu ir pažvelgiu žemyn. –Po tokių kaip tu pradedu bijoti, vos galvos nenusisukau,-susierzinusi sumurmu, bet jis išgirdo. O gal ir ne. Sukikena. –Jūs, albinosiai iš rytinės šalies pusės visuomet šitaip rengiatės? Aš visiškai suglumau, nes nežinojau kaip į tai atsikirsti, be to nesupratau apie ką jis kalba kol prisiminiau, kad stoviu čia kaip varlė po pižama ir vaidinu sceną iš titaniko. Be abejo, jis svarsto ar aš visiškai sveiko proto. Galiausiai nesusivaldžiau ir nusijuokiau. Tikrai neblogas pokštas. Nieko nesakau, bandau įžiūrėti jį. Kadangi mano akys silpnos ir nemato nieko kas yra iš toliau, tad gerai jo neįmatau. Nenoriu dabar prisimerkti ir stengtis jį įžiūrėti. Stoviu lyg kvailė pusiau primerktomis akimis. Vargšelis, tuoj išsigąs ir pabėgs nuo manęs. Va ir turiu reputaciją prieš kitus. –Louisas, arba tiesiog Lu, -sušunka jis. Tik dabar pastebiu, koks kerinčiai malonus ausiai jo balsas. Švelniai nusipurtau. Kažin ar nuo šalčio, kai lauke netoli plius dvidešimt. Susiprotėju, kad reikėtų į tai ką nors atsakyti. –Albinosė. Dar gali mane vadinti Elizabet, -pasivaipau,- arba tiesiog Ele,-šypteliu jam. Jis malonus. Ir linksmas. Tik dabar susiprotėju paklausti ką jis čia veikia. Na, tiesą sakant tai nesusiprotėju. Girdžiu žingsnius. O taip, brolis šaunuolis pačiu tinkamiausiu metu. –Oo, jau ir bičiuką naują susiradai, į mane sesute, į mane,-jis pataršo man plaukus. Na jau ne, blogiau ir būti negali. -Ko tau čia?-suirzusi paklausiu. Visai neturiu noro parodyti šitam vaikinui su kuriuo ką tik susipažinau, kad mano šeima tokia nevykusi. –Na, tiesiog atėjau pasakyti, kad aš jau susiruošęs važiuot, mokykla tai toli. Važiuosi su manim kol teisių dar neturi,-jis pakilnoja antakius. Tuoj vemsiu. Važiuoti su juo? Katastrofa. Pala.. Jau važiuoti? Pala.. Ar aš ne su šlepetėm? Pala.. O mano drabužiai ne dėžėj? Sucypiu. Greitai atsisuku į Louisą. Pamojau jam ranka, bet „iki“ taip ir liko ant lūpų. Jo nebebuvo. Dar smarkiau užcypiu ir pradedu Maiką trankyti kumščiais.
-Tėėėt, pečius užvirė man atrodo, eik pažiūrėt,-sušunka jis į vidaus pusę, aišku galvoje turėdamas mane. Šį kartą smarkiai jam trenkiau ir nubėgau į vidų.
-Dink iš čia, man apsirengt reikia,-dar užrinku jam ir nubėgu kraustyti dėžių ieškodama ko nors padoraus.

Dougie Poynter rašo:

wow... man patikti :}

kad aš taip rašyt mokėčiau :DD